Pakalbėkime naktimis

Knygos viršelis

Knygos autorius pateikia visą galeriją savo gyvenimo epizodų. Atgaivinami susidūrimai su žmonėmis, kurie net to nenorėdami atveria giliai tūnančias savo mintis, išsprūsta užslėpti jų žodžiai, išryškėja tikroji moralė. Knygą galima vertinti kaip autoriaus sielos asmeninį veidrodį, kuriame atsispindi ir jį supančių žmonių požiūriai, ir jų žingsniai per savo gyvenimo lauką. Ar to veidrodžio atspindyje skaitytojas pamatys save?
Autorius nemoralizuoja, nerodo pirštu, tik kartais paklausia: ,,Ar gera gyventi pagal savo pačių susikurtas taisykles, pagal savo paties įpročius? Arba: ,,Ar ilgai tęsis tavo nešvari jaunystė su egoizmo troškuliu? ,,Ar tebesi laimingas, pažeminęs kitą, jį pastūmęs arba net pamynęs po kojomis? Atsakymai turi atsirasti skaitytojo galvoje.
Kiekviename epizode slypi kabliukas pamąstymui apie save ir ryši su pasauliu, taip pat aštrus smeigtukas, kurio dūris skatina krustelėti ir pažvelgti į savo vidų, į savo elgesį: o kaip aš? O kaip man? O kas toliau? Galbūt padėtų knygoje aprašytas ,,Žemaitės dėsnis“ arba dar gyvo klasiko sentencija apie paskutinį darbą prieš mirti? Gal pagelbėtų blaivus žinojimas, kodėl meilė nūdien vadinama liga, turinti tarptautini kodą F63.9?
Sunkūs ir skaudūs dalykai neretai pateikiami su nugludintu humoru, pereinančiu i aštrų, kartais begėdišką sarkazmą. Keliaudamas per knygos lapus skaitytojas patiria daug staigių posūkių, lyg pavojų tikroje kelionėje, nes švelnūs ir nudailinti rašiniai mažai bejaudina. Dauguma jais persisotino, bet tobulėjimo vis tiek nematyti. Deja, mes vis dar neprinokome užgriuvusiai laisvei ir demokratijai, tebesame pasiklydę ir žiaurūs, nemylėdami kitų, savęs ir net gyvenimo.

Bronius Šablevičius